Kūrėjas ir Jo kūriniai
Aš vėl mąstau, mintis dėlioju,
Taip gera man Tavęs klausyt.
Rašyti tai, ką Viešpats nori,
Jis mus naudoja, tik išdrįsk.
Be Jo širdy taip buvo juoda,
Siela paskendus tamsoje.
Bet Jį kviečiausi per dejones,
Ir širdį nušvietė Šviesa.
Taip pat ir Žemę Dievas kūrė
Ištardamas Savus Žodžius.
,,Tebus Šviesa” – širdy ją turim,
Kas gali būt geriau už Ją?
O toj širdy, kaip tuomet Žemėj
Pradėjo rastis žaluma,
Žolė, krūmeliai ir net medžiai,
Sukūrė Dievas, Jo Ranka.
Gal tu jauties šiandien toks žalias,
Kaip ta pavasario žolė.
Bet auki tu ir būk medelis,
Tikėki, Dievas tau padės.
Juk žolę tą dažnai taip mindo,
O medis didelis, stiprus.
Sunkiau užgauti mūsų širdis,
Geriau mums matomas Dangus.
Po žalumos sukūrė jūrą,
Gausybę įvairių žuvų.
Ir vandenį joje tą sūrų –
Netiktų medžiui iš tiesų.
Negali augti medis jūroj,
Tai tapki ta žuvim, girdi?
Ir auk, kaip Dievas toliau kūrė,
Planai, žmogau, tau dideli.
Nors nebaisus žuvims sūrumas,
Bet blaškomos dažnai bangų.
Toliau vis Dievas Žodžiu kūrė,
Pakilki virš bangų paukščiu.
Sukūrė Jis gausybę paukščių,
Tad tapk, žmogau, tu ereliu.
Sklandyk su Juo svaigiame aukšty,
Nereiks bijot bangų, audrų.
Patirsi sklandant tu Ramybę,
Ir žvilgsnis keisis – tuo tikiu.
Tik neužtruki toj Ramybėj,
Bet nusileiski dėl žmonių.
Nes Dievas kūrė gyvūniją,
Mums reikia tapt avinėliu.
Užtarti žmogų… Kaip Jis mirė…
Padėti žmogui nešt naštų.
Tad aukime, kitiems padėkim,
Kaip moko Dievas mus visus.
Ir vieną dieną praregėsim –
Sukurtas Dievo Tu žmogus.
Tiktai užgimus širdy Šviesai,
Jau gali rastis žaluma.
Tad nenustoki augti, stiebkis,
Lai kurs tave Didi Ranka.
Ranka, kuri vis ves ir saugos,
Tu tapsi toks kaip Jis, girdi?
Pralenks tave tamsos apgaulės,
Nes Jis – Šviesa – tavoj širdy.
Heb 11,3 Tikėjimu suvokiame, kad pasauliai buvo sutverti Dievo žodžiu, būtent iš neregimybės atsirado regima.
/Jolantos Toločkaitės eiliuotas
kalbėjimas/
2023 04 21