Nersiu į Jį
Kaip gera žinot – gyveni Tu many,
Pakvietus Tave – Tu mano širdy.
Tai ji manyje – Tava šventykla,
Savu buvimu Tu saugai mane.
Pripildai ramybe, Savuoju džiaugsmu,
Bet būna ir taip, kad Tavęs nejaučiu.
Tuomet aš neriu į gylį širdies,
Žinau, kad ten lauki, nes myli išties.
Ir mes susitinkame ten gelmėje,
Ir Tavo Malonė užlieja mane.
Ir vėl aš ramybe, džiaugsmu sklidina,
Kaip taurę pripildai Tu Meile Sava.
Ir tik per Tave aš myliu kitus,
Jei mes be Tavęs – netikęs žmogus.
Tad auki, prašau, Tu mano širdy,
Ir liekis Šaltiniu, tik Tu taip gali.
Pagirdyk Savim, ką sutiksiu kely,
Be sąlygų Meilę visiems dalini.
Te Jos paragaus, te Ji sužavės,
Pažins per mane, Tavim sekt norės.
Tad auki many, aš noriu mažėt,
Ir ką gi galiu aš Tau pažadėt?
Valdyki mane Tu Meile Sava,
Prašau to, meldžiu ryte, vakare.
Aš jau nesistengiu, jau negaliu.
Tavąja tik Meile tikėti galiu.
Ir ką aš galiu nuveikt be Tavęs?
Tad vėl aš neriu į Meilės gelmes.
Brangusis, žmogau, tave aš kviečiu
Paveski Jam širdį, ženk Kristaus Keliu
Jau baimės neliks, širdis nedrebės,
Šviesa Jis pasauliui, Jis Kelią nušvies.
/Jolantos Toločkaitės eiliuotas kalbėjimas/
Ef 3,17 – 19 kad Kristus per tikėjimą gyventų jūsų širdyse ir jūs, įsišakniję ir įsitvirtinę meilėje, galėtumėte suvokti kartu su visais šventaisiais, koks yra plotis ir ilgis, ir aukštis, ir gylis, ir pažinti Kristaus meilę, kuri pranoksta bet kokį žinojimą, kad būtumėte pripildyti visos Dievo pilnybės.
2022 01 05