Povelykinis pamąstymas Nr 2
Prisikėlimo Šventą Rytą,
Kaip tie kiaušiniai mes visi.
Tokie margi, ar nedažyti,
Pakelkime akis aukštyn.
Aukštyn, į Dangiškąją Šviesą,
Ji nori vest takais Doros.
O lukštą, mūsų sprandą kietą,
Numesk, paliki už tvoros.
Lai Šiluma, Šviesa iš Dievo,
Padės, žmogau, išsiperėt.
O lukštas, jo tamsa, to priešo,
Neleis daugiau žemyn riedėt.
Nes priešas nori mus „išvirti“,
Visų mūs sielą nužudyt.
Kad negalėtumei patirti
Gyvybės, prisikelt širdy.
Palikę lukštą tą, atgimę,
Galėję tik riedėt žemyn,
Mes tapsime nauja gyvybe,
Ir kopsime tiktai aukštyn.
Jau lukštas neužstos mūs Saulės,
Galėsim sekti Jos Šviesa.
Suprasime visas apgaules,
Te lydi mus Dangaus Tiesa.
Mt 23,37 Jeruzale, Jeruzale! Tu žudai pranašus ir užmėtai akmenimis tuos, kurie pas tave siųsti. Kiek kartų norėjau surinkti tavo vaikus, kaip višta surenka savo viščiukus po sparnais, o tu nenorėjai!
/Jolantos Toločkaitės eiliuotos mintys/