Kristaus Kančia
Jo rankos pervertos už mano blogus darbus,
Jo kojos kentė, nes ėjau kreivais keliais.
O dėl piktų minčių spygliai Jam dūrė galvą,
Jo kūną plakė rykštėmis, baisiais rimbais.
Praliejai kraują Savo, kad mane nuplautum,
Tą sunkią naštą nuodėmių manos širdies.
Tu iškentėjai aštrų širdies dūrio skausmą,
Atpirkdamas iš pragaro baisios ugnies.
Dėkoju Tau, visų mūs Dangiškasis Tėve,
Atidavei Tu Sūnų už visus numirt.
Jis iškentėjo baisų skausmą, gėdą –
Mums nesuvokt tikrai, ką teko Jam patirt.
Išlieki, Viešpatie, mums kuo daugiau Malonės,
Gailestingumo prašome Tavęs apsčiai.
Kad taip toli mes nusidėję Tavo žmonės,
Sugrįžtume vėl pas Tave savais keliais.
Už mus numiręs, Kristau, prisikėlei,
Gyvybė juk negali likt kape.
Dėl mūsų Kryžiaus skausmą iškentėjęs,
Tapai Gyvybę Teikiančia Dvasia.
Atradęs mus, Naujam Gyvenimui prikėlei.
Mes naujas kūrinys nauja širdim.
Mes Dievo jau vaikai – nenusidėję.
Prisikėlimas Tu, mes Tavyje, mes su Tavim.
1Kor 15,45 Taip ir parašyta: Pirmasis žmogus Adomas tapo gyva būtybe; paskutinis Adomas tapo gyvybę teikiančia dvasia.
2019 04 20