Velykinis pamąstymas
Velykos. Marginam ir dažom kiaušinius.
Paskui juos daužome, išlieka tik stiprus.
Vis ieškom džiaugsmo, tos palaimos švęsdami,
Taip trokštame pilnatvės savo širdimi.
Aš vis mąstau, dėlioju eilėmis mintis,
Nepanaši kiaušinio ir žmogaus lemtis?
Mes gražinamės nuolat, puošiamės visi,
Kaip tie kiaušiniai žmonės – esame margi.
Tas lukštas – kaip mūs sprandas, toks kietas ir stiprus,
O viduje skysti mes, kaip tas trynys žmogus.
Pažeidžiamas taip greitai, pratrūkstame staiga.
Kiek gali lukštas saugo, bet viduje tamsa.
O jei tamsoj gyvenam, nesuvokiam Prasmės.
Kiaušinis – apvalus jis, ir tik žemyn riedės.
Bet Dieviškasis planas – mums kilti tik aukštyn,
Tai tamsai pasipriešint ir žengti tik pirmyn.
Nulenkim kietą sprandą, numeskim lukštą šį,
Išvysime mes Šviesą, atgimsim širdimi.
Tada mes drąsiai žengsim – Jo naujas kūrinys,
Judėsime į Šviesą – tamsa taip nevaldys.
Nustosime riedėti, garmėti pražūtin,
Atgimę – išsiritę – žingsniuosime pirmyn.
O kelią kojų takui apšvies Dangaus Šviesa,
Lydės, palaimins, saugos Kūrėjas, Jo Ranka.