Gyvenimo pilnatvė
Pabudusi ryte ir vėl eiliuoju,
Mąstau aš nuolat savo širdyje.
Ateina mintys vis, o aš galvoju,
Kaip su gyvenimu gi tuo yra?
O būna taip – be priežasties laiminga,
O kitą kart – be priežasties liūdi.
Prašau aš Dievo būti išmintingai,
Juk veikia principai visatoj, ar girdi?
Kūrėjas mūsų – Sąmonė aukščiausia,
Jis viską valdo, viskas Jo žinioj.
Traukos tas dėsnis – žinomiausias,
Tik jo dėka guli tu lovoj šioj.
Guli, gal liūdesys tave vis puola?
Be dėsnio šio skraidytumei kažkur.
Pradėkime dėkot net ir už lovą,
Juk Dievas su tavim yra, visur.
Tai Jis Gyvenimas ir Jis Tas Kelias,
Kuriuo kas dieną žengti tu gali.
Nors kartais mintys galvoje taip velias,
Jis ir Šviesa, išvysk Ją širdimi.
Jis kviečia mus pakilti ir žingsniuoti,
Tai Jis Gyvenimas, alsuokim Juo.
O jei pradėsime širdy dėkoti,
Tikrai pajausime pilnatvę Jo.
Jis nori mus Gyvenimu pripildyt,
Nes Pats Gyvenimas Jis mums yra.
Gyvenimo Šaltinis – Jis išpildys,
Gyvenimo pilnatvė tik Jame.
2022 10 28
/ Jolantos Toločkaites eiliuotas kalbėjimas /