Ką valgome, mes tuo ir esam
Rašysiu paprastai ir aiškiai,
Kad mes suprastume visi.
Gal primityviai mintis reikšiu,
Bet turiu tikslą, ar girdi?
Visi mes valgome ir geriam,
Tai kasdienybė, privalu.
Jei skubam valgyt – bet ką stveriam,
Svarbiausia jaustis mums sočiu.
Bet ką nustvėręs ir pavalgęs,
Dažnai jautiesi negerai.
Ne vienas skrandį mes apgavęs,
Manai pagelbės daktarai?
Ką valgome – mes tuo ir esam,
Kur dėsis pilvas – virškins jis.
Tik patys galime nuspręsti,
Žinok, toks būsi turinys.
Kas nesuvirškinta – tas nuodas,
Tai kaupias mūsų viduje.
Ir ne gerumus nuolat duoda,
Ne tik tam skrandy – galvoje.
Ar tu žinai, kad žinios – maistas?
Klausaisi jų tu per dienas.
Nebesuprantam – paskui maištas
Prikimštose galvelėse.
Ir ne tik skrandžiai, bet ir galvos
Nevirškina, kas aplink mus.
Jau daugeliui taip reik pagalbos,
Nesuvokiam… Ir kas gi bus?
Kaip skrandį savo tu galvelę
Laikykime mes kuo švariau.
Nes sumaištį tą baisią kelia,
Kitaip mums bus tik dar blogiau.
Įvairios žinios – sielos maistas,
Tad nenustebk, brangus žmogau,
Kad mus aplanko baisus klaikas,
O širdys daužos vis smarkiau.
Kuo prisipildom, tuo mes esam,
Tas mūsų skrandy ir galvoj.
Kiek nesuprantame ką šneka,
Žiūrėk, jau baimėj ir tamsoj.
Ir niekas jau tada nekaltas,
Jei valgai viską iš eilės.
Kad gyveni tu lyg „pašautas“,
Pasauly niekas nepadės.
Tačiau yra Šviesa – žinoki,
Ji viską nušviečia, girdi?
Ieškoki Jos, neabejoki,
Tiktai Ji Dangiška, ne ši…
2022 10 22
/Jolantos Toločkaitės eiliuotas kalbėjimas/