Jis viskas man
Koks nuostabus šis Dangiškasis jausmas,
Tu gyveni lyg Dievo delnuose.
Esi ramus, ir baimės nebekausto,
Saugus, laimingas, tarsi namuose.
Kai traukia žemėn – Jis mus pakylėja,
Kai neramu – sūpuoja delnuose.
Apsaugo nuo žvarbiausio vėjo,
Vėsa Jis mūsų saulės kaitroje.
Jis Džiaugsmas, liūdesiui atėjus,
Paguoda, kai širdy sunku.
Stiprybė, kai prispaudžia bėdos,
Šviesa Jis mūsų, kai aplink tamsu.
Jis Atrama, kai negali stovėti,
Kantrybė, kai jau noris šaukt:
„Gana, nenoriu aš daugiau kentėti“,
Vienintelė Pagalba iš Dangaus.
Tai Jis visiems mums Pirmas Ranką tiesia
Ir gelbsti iš visur ir visada.
Jis nuramina, prisiglausti kviečia,
Paglosto švelniai mylinčia Ranka.
Nušluosto ašaras, net Pats susigraudina,
Nes viską mato, žino – patikėk,
Kokia tamsa, kuri mus vis skandina,
Bet prašo Jis: „Dar valandėlę palūkėk.“
Per Kristų šiandien Dievas gelbsti sielas,
Savąja Meile beldžias į žmonių širdis.
Nenori amžinybėj būti Vienas,
Vis auga Viešpaties žmonių būrys.
Jis kviečia ir tave ateit pas Dievą,
Per Kristų susitaikykim su Juo.
Ir trokšta, kad nežūtumėm nė vienas,
Bet šauktumės visi mes Vardo Jo.
Žinok, nėra aukštesnio už Jo Vardą,
Kuriam paklūsta žemė ir dangus.
Nekūrė Dievas tavęs vargui,
Ateik pas Jį, Jis keičia likimus.
Gyvenimas šioj Žemėj ypatingas
Tik tuo, žmogau, ką Dievui pasakei.
Ar pakvietei tu Jį į savo širdį,
Tai Jis gyvenimas – gyvensi amžinai.
Ten kur Jisai, ten traukiasi tamsybės,
Jis mus sukūrė, grįžkime pas Jį.
Pakelk į Jį rankas, jei nusivylęs,
Tiktai Jame saugi tavoji ateitis.
2 Kor 4,17-18 Mūsų trumpalaikis lengvas sielvartas ruošia mums visa pranokstančią amžinąją šlovę. Tuo tarpu mes nežiūrime į tai, kas regima, bet į tai, kas neregima, nes kas regima, yra laikina, o kas neregima – amžina.
Jolantos Toločkaitės eiliuotas kalbėjimas