Bet toks gyvenimas
Aš vėl eiliuoju ir mintis dėlioju,
Apie gyvenimą nuolat mąstau.
Eiliuodama aš vis dėkoju,
Nes mokausi, daug visko sužinau.
Mes norime gyventi saugiai,
Ramiai ir sėsliai, be jokių kančių.
Ko nesuprantam – priimame baugiai,
Vis bėgam nuo sunkumų taip nepatogių.
Bet toks gyvenimas, tai jis mus moko,
Kviečiu būt mokiniu, nesispyriot.
Supainioja jis mus, bet ir parodo,
Kada sunku, kokiu keliu žingsniuot.
Keliaudami prieinam sieną,
Sustabdo mus, mes klausiame kodėl?
Bet noris lipt ant jos vis vieną,
O ji skirta mūsų žingsnius nukreipt.
O taip, nukreipti mus, pakeisti kryptį,
Nereik ant sienos lipti mums, žmogau.
O buvo tų, kurie vis tiek užlipo,
Paskui nukrito, buvo dar skaudžiau.
Keliaudami stebėkim ženklus,
Laiku pakeiskim kryptį, nesitrenk.
Priimki viską, kas tau lemta,
Dažnai mums kietą sprandą reik nulenkt.
O aplinkybės tos, kur nepatogios,
Mus verčia vis susimastyt.
Gana gulėt ant savo minkštos lovos,
Mums reik brandos ir išminties prašyt.
Gyvenime mes nieko neįveiksim,
Nereik kovot, ir priešintis, žmogau.
Didžiausia užduotis, kurią įveikt reiks,
Tai nugalėt save – aukščiaisias tikslas tau.
Ten kur sunkumai – slypi galimybės,
Nors ir nelengva eit, tik nesustok.
Tikėk Kūrėju, duos Jis tau stiprybės,
O išeitis yra, tiktai neabejok.
Likai išduotas skaudžiai, neatleidi,
Tik tu išgirski aš tavęs prašau.
Gyvenimas, tai jis tau leido,
Sudarė progą pasimokyt man ir tau.
Nurimkime, klausykim Dievo,
Mes Jo vaikai, Jo rankose esi.
Jis nepaliko, nepaliks nė vieno,
Tad atsiduoki Jam šiam nelengvam kely…
Iz 44 – 2 „Taip kalba VIEŠPATS, tavo Kūrėjas,
kuris auklėjo tave nuo pat gimimo ir tau padėjo: Nebijok…”
2022 10 07
/Jolantos Toločkaitės eiliuotas kalbėjimas/