Pabudome, tai reikia keltis

Pabudome širdy, tai reikia keltis,
Judėt į Šviesą, nebelikt tamsoj.
Kiekvieną rytą Dievo Žodžio semtis,
Kalbėtis su Dievu širdy, maldoj.

Yra veikėjas, kuris nuolat migdo,
Ir kūnai mūs pasilpsta taip dažnai.
Pasaulio triukšmas Dievo Balsą tildo,
Žiūrėk, apatija atslinkus nelauktai.

Už viską reik, žmogau, mokėti kainą.
Į kalną lipti reikia pastangų.
Bet tik Jame mes jaučiame Palaimą,
Ir skrendame tarytum ant sparnų.

Ir mūsų jėgos atsigauna,
Tik reik praverti lūpas, šauktis Jo..
Nors būna taip, kad nesigauna,
Bet nugalėk save ir šaukis Vardo Jo.

Ateis Šviesa į tavo širdį,
Tą tamsą slegiančią ji išsklaidys.
Kūrėjas, tavo Dievas girdi,
Dvasia Šventoji visad palaikys.

Ir vėl mes plauksim į Ramybės uostą,
Ar gali būt širdy manoj geriau,
Kada esi palaimintas, paguostas,
Tad neužtruki, plauk į Jį skubiau.

Pabudome širdy, tai reikia keltis,
Judėt į Šviesą, nebelikt tamsoj.
Kiekvieną rytą Dievo Žodžio semtis,
Kalbėtis su Dievu širdy, maldoj…

/Jolantos Toločkaitės eiliuotas kalbėjimas/

2022 10 06