Trijų medžių svajonės
Labai seniai vienam miške trys medžiai augo,
Visi drauge svajojo jie, kuo bus užaugę:
-Skrynia aš lobiui būsiu, ir auksą joj laikysiu,
-O aš galingas laivas, net karalius plukdysiu.
Tada trečiasis tarė: aš noriu būt didžiausias,
Vis augt aukštyn, pasiekti dangų, būt aukščiausias.
Tada labai arti aš šalia Dievo būsiu,
Jo artume šlamėsiu ir niekad nepražūsiu.
Į mišką vieną dieną daug medkirčių atėjo,
Pamatę šiuos medžius, tuoj kirsti juos pradėjo.
Pirmieji medžiai džiaugės, nes šios dienos jie laukė,
Juk pagaliau jau taps, kuo Dievas juos pašaukęs.
Trečiasis, kur svajojo vis augt aukštyn į dangų,
Išvydęs medkirčius be galo išsigando:
-Jei jie mane nukirs, neliks tada svajonės,
Neišsipildys ji – pasakė su dejone.
Pirmasis pas dailidę ramiai sau nukeliavo,
Lentų iš jo pripjaustė ir dailiai nuobliavo.
Iš tų lentų padarė taip netikėtai ėdžias –
Ne skrynią laikyt auksui, bet šieną gyvulėliams.
Antrasis medis tvirtas, toks kietas ir stiprus
Pateko į dirbtuves, kur statė ten laivus.
Tačiau iš jo padarė valtelę tik žvejų,
Neplukdė jis karalių, nebuvo joj saugu.
Trečiasis medis lieknas, toks laibas ir tiesus,
Jo niekas nesuprato, ir kuo gi jisai bus.
Pabandė sukapoti didžiuliais gabalais,
Ir numetė į kampą, galvojo, ryt ateis.
Taip bėgo dienos, metai, pamiršo svajones,
Vilties neteko medžiai, ar sugrąžins kas jas?
Štai ėdžios stovi tvarte, turėjo būt skrynia –
Joje teguli šienas – svajonės nebėra.
Bet kartą į tvartelį užsuko moteris,
Ji ne viena, su vyru, o ji jau tuoj gimdys.
Štai gimė jiems vaikelis, nebuvo lovos čia,
Suvystė kūdikėlį, paguldė ėdžiose.
Antrasis medis tapo žvejų tik valtele,
Beplaukiančius, staiga taip, užklupo juos audra.
Silpna valtelė blaškės, bet buvo joj Žmogus,
Jis sudraudė tą audrą, turėjo ji paklust.
Ir ežeras nurimo, nustojo bangos šėlt,
Žmogus žvejams pasakė: nebūt tokiems bailiems.
Trečiasis miško medis, toks laibas ir tiesus,
Iš jo padarė kryžių, o nešė jį Žmogus.
Nuplaktas skaudžių rykščių, bejėgis, žaizdose,
Jis buvo nukryžiuotas, ir numirė skausme.
Svajonės trijų medžių – jos išsipildė taip,
Tačiau ne taip kaip laukė – Dievo būdu – kitaip.
Pirmasis troško lobį laikyti savyje –
Brangiausias žemės turtas – gulėjo ėdžiose.
O antrojo svajonė : plukdyti karalius,
Valtelėje juk plaukė – Karalius – Jo Sūnus.
Trečiasis medis troško būt kuo arčiau dangaus,
Tarsi pasiekti Dievą, artumą Dievo jaust.
Ir štai jis tapo kryžium, tokia sunki dalia,
Žmogaus Sūnus prikaltas to kryžiaus artume.
Jei tu turi svajonę šiandieną kažkuo būt,
Tik nenustok svajoti, žinoki, taip ir bus.
Prašyk stiprybės Dievo – Jis visada padės,
Ir kuo pašauktas būti, tuo tapsi, tik tikėk…
Istorija iš interneto platybių, tik sueiliuota Jolantos Toločkaitės
nuotrauka iš giedriusfoto TRYS MEDŽIAI