Penkios meilės kalbos

Nors vieno Dievo esam kūriniai,
Bet mes visi tokie skirtingi.
Reaguojam į tą patį įvairiai,
Kai vienas juokias, kitas lyg sustingęs.

Mes ir paguodą priimam kitaip,
Vienam kalbėk išvien ir nenutilki.
O kitas laukia, kad nutilk tiktai,
Greit prisiglausk ir švelniai apkabinki.

O kitas nori – tik su juo pabūk,
Gali tylėti, nieko nesakyti.
Ir laikas jam bebūnant neužtruks,
Nebent dar ranką švelniai palaikyki.

Kitam pagalbos reikia kuo skubiau,
Negali nieko vienas jis daryti.
Jis toks laimingas, kai jam patarnaus,
Tik taip galės nurimt, prasiblaškyti.

O kitas laukia, tikis dovanų,
Ar pats paguodai lekia apsipirkti.
Emocijų, tų patyrimų taip gausu,
Kaip susiprast ir kito nenuvilti?

Belieka mums tada visiems žinot,
Kitaip reaguojame, kitaip suprantam.
Kas blogas, ar kas geras – negalvot,
Žinoti, kad skirtingi mes – pakanka…

2023 05 25