Atėjom sielos

Atėjom sielos

Atėjom – sielos – čia gyventi,
Mums duotas kūnas nuostabus.
Kiek daug mes turime ištverti,
Sunkius vargus, taip pat džiaugsmus.

Gyvendami mes susimąstom:
Kodėl į Žemę atėjau?
Taip norisi širdy suprasti,
Tuomet gyventi mums lengviau.

Jei turim tikslą – norim siekti,
Nelieka jau tos tuštumos.
Nesijauti toksai paliegęs,
Te širdys mūs Prasmės ieškos.

O jei kas ieško, tas atranda,
Ir nesvarbu anksčiau, vėliau…
Dažnai mums reik nulenkti sprandą,
Širdis prabyla jau garsiau.

Palaiminta kančia – prabundam,
Ir tampame siela gyva.
Jau suvokiam, kas ta pagunda,
Kad siela mūsų amžina.

O kas paskui? Kas mūsų laukia?
Kieno tu rankose esi?
Atsiliepei? Kai tave šaukė
Ne kartą Kristus, ar girdi?

Jei Jam pavedęs tu likimą,
Esi saugus, išlik ramus.
Turi nuostabų Palikimą –
Su Kristum amžinus namus.

2023 05 26
/Jolantos Toločkaitės eiliuotas kalbėjimas/