Kaip ta sėklytė
Aš trokštu būt, kaip ta sėklytė,
Kurioj gyvybė paslėpta.
Ir vėjyje lengvai skraidyti,
Lai Jo Dvasia vis neš mane.
O kada žemėn nusileisiu,
Ir nesvarbu – sutryps mane,
Tuomet šaknis į žemę leisiu,
Gėlyte tapsiu aš maža.
Jis laistys, o tada aš augsiu,
Į Dangų tiesdama rankas.
Šiltos saulutės nuolat lauksiu,
Žinau, Jis saugos per dienas.
Išaugusią trapia gėlyte,
Jei ir sumindys kas mane,
Gal nesuvokdamas patryps dar,
Te kvapas skleisis per mane.
Mes žinome, gėles juk skinam,
Bet kvepia jos, tik pamąstyk.
Nors tarp delnų jas skaudžiai trinam,
Kvapnesnės darosi daug syk.
Mums reik dažnai širdy numirti,
Kad Žemėj būtų daug šviesiau.
Tik kaip mirty toje nurimti?
Bet Dievas mums padės, žinau.
Nes Jis dėl mūsų viską kūrė,
Ir trokšta su mumis bendraut.
Dėl mūs atidavė Jis Sūnų,
Priimk – mirties nereiks ragaut.
2 Kor 2,15
Juk mes esame Kristaus malonus kvapas Dievui tarp išgelbėtų ir tarp žūstančių.
/Jolantos Toločkaitės eiliuotas kalbėjimas/
2023 06 08