Nustoki sielotis
Kaip gera būti Dievo mums vaiku,
Atsiliepėm per Kristų į Jo Meilę.
Surado mus visus pačiu laiku,
Garmėt į baisią praźūtį neleido.
Bet taip yra, tokia jau patirtis,
Kada gerai – žmogus Jo nebeieško.
Pamatęs savo mirtį prieš akis,
Tada suprantame, ne draugas ji, o priešas.
Ir nuo tada širdy jis šaukias Jo,
Nes būtina tada pagalba.
Taip šaukiamės – Vienintelio,
Į Dangų rankas tiesiam, keliam galvą.
Širdžių Guodėjas mūs, stiprybė Jis,
Dvasia Jo užtaria kiekvieną.
Tiktai su Juo šviesi mūs ateitis,
Pradėk su padėka kiekvieną dieną.
Jis Gydytojas, gydo mūs ligas,
Jei iš tiesų – jos visos jau ant Kryžiaus.
Nustoki sielotis, nešioti jas,
Palikti jas prie Kryžiaus būki pasiryžęs.
Išklauso Jis visas tavas maldas,
Net skuba kuo greičiau tau atsakyti.
Bet vėl nuo Kryžiaus paimi tu jas,
Ir vėl tu su jomis imi tąsytis.
Paliki Kristui, Žaizdos Jo, girdi?
Senai tave jau jos išgydė.
O tu sergi toliau, nes negali
Palikt ligų ir jas pamiršt prie Kryžiaus.
O gal sakai – tikrai jas palikau,
Bet ko tada širdy tu abejoji?
Priimk Ramybę duotą iš Dangaus,
Paklausk savęs, ar sau tik nemeluoji?
Jei vaikštai liūdesy ir kančioje,
Nors ir tiki šiandieną tu į Dievą,
Išgydyti negali Jis tavęs,
Tik pamąstyk, drauguži mano mielas.
Ramybė stato, stiprina ji mus,
Kurią vis siunčia Ištikimas Dievas.
Bet žiūri kur? Kokius turi jausmus?
Tai jie vis griauna iš vidaus kiekvieną.
Pradėk dėkoti – Kristų sutikai,
Visas naštas, ligas Jis jau paėmęs.
Jei dar jų neatidavei,
Tuomet neklauski, ko esi paliegęs.
Aš sutinku, nelengva mums tikėt,
Tada prašyk, kad Jis per mus tikėtų.
Praverk Jam lūpas ir pradėk kalbėt,
Mums taip dažnai save reik nugalėti…
Pat 17,22
Linksma širdis gydo kaip vaistai; prislėgta dvasia džiovina kaulus.
1 Pt 5,7
Meskite ant Jo savo rūpesčius, nes Jis jumis rūpinasi.
/Jolantos Toločkaitės eiliuotas kalbėjimas/
2023 06 08