O būna taip

O būna taip

O būna taip, jauties tarsi sustingęs,
Šaltinis neteka, nėra tėkmės.
Troškimo nėr širdy – kažkur pradingęs,
Vis puola liūdesys, nėra Vilties.

Lyg akmenim užmėtę tave būtų,
Kaip prasiveržt Gyvybės srovei iš širdies?
Bet pabandyki pastangų įdėt truputį,
Prašyki Dievo, tau tikrai padės.

Nuritinsi tuos akmenis po vieną,
Kurie taip spaudžia širdį – nėr jėgų.
Jie susirinko mumyse juk ne per dieną,
Gal net nepajautėm, kad jau sunku.

Svarbiausia akmenis širdies nurinkti,
Kad netrikdytų srovei viduje tekėt.
Tiktai nereik į užantį jų rinkti,
Ir kas mums metė – jų atgal nesviest.

O jei primėtė – rink, statyk tvirtovę
Ir įsikurki dviese su Dievu.
Pajausi tekančią Gyvybės srovę,
Jis nuplukdys, kas buvo neramu.

Ir veršis iš tavos širdies Šaltinis,
Pagirdys Jis visus, ne tik tave.
Malonė Dievo – viską Ji užpildys,
Kaip upė liesis per tave Versme.

Jn 4,14
,, … vanduo, kurį jam duosiu, taps jame versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą”.
/Jolantos Toločkaitės eiliuotas kalbėjimas/

2023 06 09