Jo Meilė mums erškėčiu dega
Kaip gera, kai tu nieko negali,
Kaip pripažįsti – mano jėgos baigės.
Tada tu iš širdies gelmių šauki,
Ir viską jau iš rankų tu paleidęs.
Bet tik tada, žmogau, tampi tikru,
Nuo veido kaukės pradeda tau kristi.
Mums tuo metu tikrai yra baisu,
Bet tik tai mums, tiktai ne Jėzui Kristui.
Sudužusi širdis – kas atviriau?
Kas gali jai padėti? Ją sutvarstyt?
Kas gali būti dar pažeidžiamiau?
Tik Tas padės, kieno esi sutvertas.
Tame skausme toks tyras tu tampi,
Tos priemaišos, kurios taip kliuvo,
Jos išsilydė, dingo lyg ugny,
Kitaip jau suvoki, kitaip į viską źiūri…
Jis taip pamilo mus visus,
Jo Meilė dar erškėčiu dega.
Ir kviečia paźiūrėt į Jį visus,
Jis mūsų Viešpats, Dievas Visagalis.
Jis nori ir tave, uždegt,
Jis mato – tavo jėgos baigias.
Be Jo jėgų mums niekad neužteks,
Be Jo ir Kelias mūsų liūdnas, kreivas.
Palikim pastangas visas savas,
Mūs pastangos – pas Jį ateiti.
Jam išsakyk visas bėdas,
Ką sunkiai taip nešei – paleiski.
Kaip tuščias indas atriedėk,
Pripildys Jis tave aliejaus.
Pripildęs ir uždegs – tikėk,
Palaimintos bus tavo visos dienos.
/Jolantos Toločkaitės eiliuotos mintys/
2023 06 13