Jis manyje
Mes źinom – Dievas mato, girdi.
Nors tiek pasaulyje žmonių.
Jis žino ir kiekvieno mintį –
Tikrai sunku suvok protu.
Bet jau dabar man tapo aišku,
Nereik stebėt Jam iš Dangaus.
Jis manyje, su manim vaikšto,
Jis viską stebi iš vidaus.
Atodūsius Jis mano girdi,
Net skausmą jaučiame kartu.
Tuomet Jis kalba man į širdį,
Kada nutylu, nurimstu.
Jį tik tada galiu išgirsti,
Kai sieloj triukšmo nebėra.
Nors norisi vis žvelgt į viršų,
Žiūrėki – kyla jau galva.
Bet galvą jau dabar nuleidžiu,
Jam tyliai pradedu kalbėt.
Tada ir įtampos paleidžia,
Nustoju sieloje kentėt.
Nes suvokiu – Jis girdi, mato
Savu žvilgsniu mane kiaurai.
Ir vis nebyliai man pasako:
Tikėki, viskas bus gerai.
Ir viskas tik išeis į gera,
Gal kartais tenka pakentėt.
Net būna, kad pakyla ,,garas”,
Klausykim Jo, nenusidėk.
Jis viską Žemėj kontroliuoja,
Jis manyje, o aš Jame.
Ir mes kartu visad žingsniuojam,
Nieks neišskirs jau niekada.
1 Jn 4,4
Jūs esate iš Dievo, vaikeliai, ir nugalėjote juos, nes Tas, kuris jumyse, didesnis už tą, kuris pasaulyje.
Jer 10,23
Viešpatie, aš žinau, kad ne žmogaus rankose yra jo keliai. Nė vienas negali pakreipti savo žingsnių, kaip jis nori.
/Jolantos Toločkaitės eiliuotas kalbėjimas/
2023 06 18