Siela – nežemiška būtybė
Siela – nežemiška būtybė,
Tėvynė jos yra Dangus.
Jei žemiškoj ji realybėj –
Jai duotas kūnas – ji žmogus.
Atėjom, skyrė Dievas laiką,
Pamiršom, kas mes nuo pradžių.
Mums augti čia ir bręsti reikia,
Išmokt daugybę pamokų.
Valia, emocijos ir protas –
Žmogaus esybė – siela tai.
Kas užvaldys ją? Kūnas duotas?
Ar apie prasmę klausimai?
Kiek daug gyvendami nemąstom,
Mums rūpi, ką matau, liečiu…
Todėl patenkame į spąstus,
Instinktai veda mus Keliu.
Bet vieną dieną nusivilksim
Tą duotą kūną – tu žinai.
Dangaus vėl erdvę mes patirsim,
O jei mūs sieloj tik pelai?
Ir ko mes prikaupėm čia, Žemėj?
Kokie turtai, jų prigimtis?
Gal gyvenai tu kaip karalius,
Ne motais buvo ta širdis…
Pabuskime mes – gyvos sielos,
Čia, Žemėje, mes laikinai.
Tuštybėje mūs lekia dienos,
Džiaugiuosi, kad dabar skaitai.
Tikri turtai – tai Dievo Meilė,
Nes Meilė – Dievo prigimtis.
Meldžiu aš vis, te Ji neleidžia
Mums – sieloms – tamsoje paklyst…
Pr 2,7
Ir Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė į jo šnerves gyvybės kvapą. Taip žmogus tapo gyva siela.
/Jolantos Toločkaitės eiliuotas kalbėjimas/ 2023 06 18