Vienuoliai ir mergina

Vienuoliai sau iš miško ėjo,
Kapojo malkas, padirbėjo.
Saulutė švietė, karšta buvo,
Merginą mato ir nuščiuvo!

Ji saulėj deginos, gulėjo.
Grakštus jos kūnas sužavėjo.
Bet greit jie spruko, nes žinojo,
Kokie pagundymai šio grožio.

Nors nenorėjo – taip nutiko,
Kad grožis jos į akį krito.
Atėjus nakčiai jie sapnuoja,
Bet meldžiasi, malda vaduojas.

Pirmasis krenta greit ant kelių,
Ir puola šauktis Visagalio.
Kovoja su mintim, jas vaiko,
Bet jaučias tarsi velnio vaikas.

Vienuolis kitas nekovojo,
Bet nuoširdžiai širdy dėkojo
Už grožį nuostabiai sukurtą,
Už žavesį, tarytum burtus.

Vos padėkojęs, greit užmigo,
Pagyrė Dievą ir nurimo.
Moralas toks – nereik kovoti,
Tačiau už viską Jam dėkoti.

2022 11 14
Pasakėčia iš interneto platybių
/Eiliavo Jolanta Toločkaitė/