Istorija apie du vienuolius
Vienuoliai du linksmi sau ėjo,
Kalbėjos, džiaugėsi gamta.
Staiga upelį jie priėjo –
Į jį įbridus mergina.
Įbridus stovi, bijo gylio,
Galvoja krantą kaip pasiekt.
Tikrai jau buvo nusivylus,
Ir kas gi jai galės padėt?
Staiga, vienuolis negalvojęs,
Ant rankų paėmė jis ją.
Kaip kūdikį mama nešioja,
Ją pernešė širdim tyra.
Ir vėl jie eina, šnekučiuojas,
Bet jau jo draugas nekalbus.
Nes širdyje piktai galvoja:
Vienuolis šis koksai gašlus.
Kas leido nešti jam merginą?
Vienuoliams tai nepadoru!
Nutaisęs savo piktą miną,
Jis kaltino piktu žvilgsniu.
O tas sau eina neįtaręs,
Kas sukas draugo toj galvoj.
Kad sunkią nuodėmę padaręs,
Kad jau paskendęs jis tamsoj.
Bet kas iš jų tamsoje skęsta?
Kuris vienuolis? Kas iš jų?
„Teisus” merginą minty neša,
Tai jo širdis pilna geismų.
Mes mąstom pagal savo širdį,
Pagiežos, teismo kupini.
Te Dievo Meilė mus pripildo,
Tad būkim Meilės vedami…
/Pasakėčia iš interneto platybių sueiliuota Jolantos Toločkaitės/
2022 11 10