Nesiremki į draugus
Ar tu žinai, koks Jam brangus,
Jo Meilė tau, kaip šis dangus.
Ir nesvarbu, ką tu jauti,
Tu mylimas, tu Jo širdy.
Dažnai išduoda mus draugai,
Kiek skaudina, o tu verkei…
Tik Dievo Meilė, Ji tikra,
Neapvilia, Ištikima.
Tad nesiremki į draugus,
Netobulas yra žmogus.
Dažnai iš draugo strėlę gaunam,
Paskui taip skaudžiai širdy raudam.
Bet visos sąlygos – žinok,
Pas Dievą bėgti – nedvejok.
Priglausti nori Jis tave,
Kad nebeliktum kančioje.
Vienatvė slegianti tikrai,
Ta tuštuma širdy – žinai…
Bet Dievas nori visada
Pripildyti Sava Dvasia.
O Dvasioj viskas juk yra,
Tai Dievas – Jis yra Dvasia.
Gyvybę teiks ir nuramins,
Į džiaugsmą tau kelius pramins.
Ieškoki Dievo – Meilė Jis,
Atverki Jam širdies duris.
Ir neieškoki jau žmonių,
Pasitikėk vienu Dievu.
Su Juo vienatvės nebėra,
Gal draugo nelydės ranka…
Bet Jo tu Rankose esi,
Pakels, neliksi liūdesy.
Gyvenki Jam, gyvenk dėl Jo,
Gyvenimas nors vis smūgiuos,
Jo Meilė saugos ir apgins,
O tamsą tą tolyn nugins.
Nesi ančiukas tu bjaurus,
Kartoju – mylimas, brangus.
Drauge Jis liūdi su tavim,
Kelk žvilgsnį savo tik aukštyn.
Jei tu tikėsi žmogumi,
Tau Dievas bus tikrai toli.
Tai dėsnis, o jisai mums veikia,
Tiktai Dievu tikėti reikia…
Jer 17,5
Taip sako Viešpats: “Prakeiktas žmogus, kuris pasitiki žmogumi ir laiko kūną savo stiprybe, kurio širdis nutolsta nuo Viešpaties.
/Jolantos Toločkaitès eiliuotas kalbėjimas/
2023 08 07