Liūtas, vilkas ir lapė
(Ezopo pasakėčia)
Žvėrių karalius liūtas
Urve savam gulėjo,
Jis buvo jau pasenęs,
Jėgų nebeturėjo.
Kiekvieną dieną ėjo
Jo aplankyti žvėrys,
Tik lapė neatėjo,
Tai vilkas pastebėjo.
Tada jis sau pamąstė:
„Atkeršysiu laputei,
Užspęsiu aš jai spąstus
Už darbelius gudrutės“.
Atėjęs jis pas liūtą,
Tuoj skųsti ją pradėjo:
„Karaliau, mūsų didis,
Juk lapė neatėjo.
Ko gero jai nerūpi,
Karalius kaip gyvena,
Bet lapės tuoj čia būta,
Suprato vilko planą.
Pamatė liūtas lapę,
Kad ėmė, kad užriko!
Kad tiek dienų nematęs,
Bet lapė nesutriko.
„Žvėrių karaliau, mielas,
Tik man vienai taip rūpi.
Tiek laiko bėginėju,
Vis gydytojų trūko“.
„Gerai“ atsakė liūtas,
„Ką gero sužinojai?“
„Žinau tik vieną būdą“
Ir viską ji išklojo:
„Užmušti reikia vilką,
Jo kailiu apsisupti,
Kuris toks vienas šiltas,
Pasveiksi greit, netruksi“.
Tuoj liūtas atsigręžęs
Kaip tvojo vilkui koja,
Laputė sukikeno,
Linksmai nusikvatojo.
Tyliu balsu pasakė:
„Kas kasa kitam duobę,
Tasai širdy apakęs,
Ir pats į ją papuola“.
2021 05 25
Ezopo pasakėčia
Eiliavo Jolanta Toločkaitė