Kiekvienas žingsnis – tarsi dygsnis
Šioj Žemėje lyg audiny.
Žingsniuodami dygsniuojame,
O dygsniai tie – ilgi, trumpi.
Jų būna ir tiesių, vingiuotų…
Tai mūs gyvenimo keliai.
Kaip tas gyvenimas dryžuotas –
Tu viską audiny matai.
Dažnai mes žiūrim – nesuprantam:
Jau ten buvau ir vėl grįžau.
Gyvenimą, kaip mįslę kremtam,
Spalvotais siūlais jį tapau.
O tų spalvų – tokia gausybė,
Net mirga tavo akyse.
Viena diena – kaip rožė žydi,
Kitos dienos spalva – juoda.
Ir taip kiekvieną dieną audi
Savais keliais lyg siūlais tais.
Tai, kas širdy – spalvas įgauna,
Nevyksta niekas paprastai.
Kelionėj santykius mes mezgam,
Jie būna stiprūs ir tvirti.
O jei kantrybės pasigendam,
Žiūrėk – nutrūko – per silpni.
Nutrūko – taip, paliekam siūlą,
Tam audiny jau netvarka.
Bet kitąkart, kai pasižiūrim,
Gyvename „lengva ranka“.
O būna taip, kad rišam mazgą,
Vėl dygsnį žengiame drauge.
Gyvenimą naujai užmezgę,
Kitom spalvom nudažome.
Ir štai pamatom, ką mes audžiam,
Prinarpliojam savam kely,
Ar juokiamės, ar graudžiai raudam,
Tai aišku, tai nesupranti…
O gal reikėjo labirintą
Praeiti skaudžiai su verksmu?
Gal siūlą ryškų ten įpintą
Turi palikti – bus gražu…
Tikrai sunku visiems nuspėti,
Kodėl mes sukam tuos ratus?
Kodėl mums tenka nusidėti,
Dygsniuoti vietoj per metus.
Tiktai žinau, kai Ten nueisiu,
Regėsiu viską iš viršaus.
Ir klausti Dievo nebereiks jau,
Ištarsiu: viską supratau.
Tada matysiu pilną vaizdą
Kaip keliavau aš – dygsniavau.
Tame išvysiu Dievo braižą,
Kur mokė Jis, kur aš klydau.
Gyvenimas – tai aibė dygsnių.
Mes kuriam audinį visi.
Kiekvienas žingsnis – nepranyks jis –
Tu Dievo mylimas esi.
O jeigu Jam tu atsiduosi,
Tas audinys naujai nušvis.
Niūriom spalvom taip nedygsniuosi,
Lai sieks Šviesos tava širdis.
Fil2,4 Rūpinkitės tuo, kas aukštybėse, o ne tuo, kas žemėje. Jūs juk esate mirę, ir jūsų gyvenimas su Kristumi yra paslėptas Dieve. Kai apsireikš Kristus – mūsų gyvastis, tuomet su juo ir jūs pasirodysite šlovingi.
Jolantos Toločkaitės eiliuotas kalbėjimas