Žinok, kad žmonės nuolat kalba
Gyveno tėvas su sūnum.
Ir vieną dieną sugalvojo
Kelionėn leistis jie abu,
Net asilą pasibalnojo.
Per kaimą eina, stebi juos
Kaimiečių tokios smalsios akys:
„Kodėl negali senis jot?“ –
Išgirdo tėvas žmones šnekant.
Pamanė: „Amžiuje esu,
Tikrai, kodėl gi man nejoti?“
Užsiropštė jis su džiaugsmu,
Beliko sūnui jo žingsniuoti.
Vėl girdi kalbą jis žmonių:
„Ir koks negailestingas tėvas,
Sau joja vienas be vargų,
O sūnus eina šalia vienas.“
Pamąstė tėvas: „Tai tiesa,
Sūnus pavargo, lai jis joja.“
Bet vėl išgirdo jis kalbas:
„Lai senis joja, ne jaunuolis.“
Nežino tėvas, ką daryt,
Jis sako sūnui: „Abu jojam.“
Ir vos tik teko jiems užlipt,
Ir vėl kaimiečiai jiems grūmoja:
„Tik pažiūrėkite visi,
Kokie negailestingi žmonės!
Pribaigs tuoj gyvulį, girdi!
Ir kur matyta! Dviese joja!“
Ir vėl jie eina tik greta,
O asilaitis visai dykas.
Ir vėl jie girdi tas kalbas:
„Tai kam jiems asilas kinkytas?“
Ir taip nei tėvas, nei sūnus –
Jie nesuprato, ką daryti,
Išbandė juk visus būdus.
Kas gali jiems patart, brolyti?
O patarimas būtų toks:
„Žinok, kad žmonės nuolat kalba,
Tad nebijoki jų kalbos,
Klausyk tik Dievo – Jis pagalba.“
Apd 5,29 Petras ir apaštalai atsakė: „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių.“
2021 08 03